Vampire s Sister

Pabudau giliai alsuodama ir išpilta ledinio prakaito.Tas pats sapnas. Apie TĄ dieną. Kodėl jis padažnėjo? Jau buvo aprimęs ir aš vėl galėjau mėgautis sapnais apie namus pagamintus iš šokoladinių batonėlių. Bet ne-turėjo zaraza vėl pasirodyti.
Suėmiau rankomis galvą ir sunkiai atsidusėjau.Vargais negalais išsiropščiau iš lovos. Basomis nušlepsėjau į vonią. Mechaniškai išsivaliau dantis,susišukavau neklusnius rudus plaukus ir patraukiau virtuvės link.
Žvelgdama į tolį,išsiviriau arbatos. Stvėrusi peilį pradėjau gamintis pusryčius-sumuštinį. Bet po kelių sekundžių tokio “atidaus” mano darbo, blykstelėjo ašmenys ir mano pirštas paplūdo krauju.
-Po perkūnėliais,-susikeikiau.
Ir tada pilnai atsibudau. Apsidairiau-už lango peizažas tik vos vos buvo nuskaidrintas rusvu atspalviu. Žvilgtelėjau į laikrodį- 5.34!!! Taip ir išsprogo akys iš orbitos
Staiga kažkas trinktelėjo,subildo ir pasigirdo skubus kaukšėjimas. Jis vis artėjo ir artėjo. Mane apėmė panika. Ant stalo garuoja arbata,o ant grindų ir stalviršiaus telkšo kraujo lašai. Ir kurgi jūs matot pabėgimą,a?
-Rebeka,ko čia blūdinėji paryčiais?! Žinau,jaudiniesi juk eisi naująją mokyklą,bet tai ne priežastis kaip lunatikei trankytis po namus,-kaip iš automato išbėrė kažkas. Tas kažkas yra Šarlotė.
Ir tik tada,it žaibui trenkus viską atsiminiau-kad šiandien pirmadienis,kad man 14 metų ir kad šiandien pereinu į kitą mokyklą. Tarsi užburtas ratas-aš ateinu į naują mokyklą,ten nepritampu,nes po to karto kai dingo mano brolis,man darosi baisu susipažint su naujais asmenimis. Psichologai sakė,kad nieko negalįs padaryti-viskas priklauso tik nuo manęs. Oi,nuo temos nukrypau. Taigi bėmaž VISI ima manęs nemėgti,vadinti išsigimėlę,kvaiša ir kitais mielais žodeliais.Šaunus gyvenimėlis,tiesa?
-Rebeka,iš kur šis kraujas?-pridususiu balsu paklausė Šarlotė-mano pamotė. Iš tiesų ji drąsiai galėjo vadintis mano seserimi,nes jai vos 22-eji metai. Šarlotės ilgi,šviesūs plaukai krito ant B ar C dydžio krūtinės-manoji dar tik A. Dar jos vienas patrauklus bruožas-briliantiniai dantys,įrėminti putliomis lūpomis,o oda buvo blyški. Vienintelis nepatrauklus dalykas Šarlotėje-akys. Jos tamsios ir tokios gilios,o šviesa rusena jose toli toli…Vien į tas akis pažvelgus oda eina pagaugais.
-Įsipjoviau,-iškėliau pirštą,iš kurio dar išlašėdavo po unciją kraujo.
-Hm. Mat kaip. Na sutvarkyk viską ir ruoškis!-pamiršusi viską apie ankstumą ji suplojo delnais.
Giliai atsidusėjusi ėmiausi darbo,o Šarlotė nupleveno į miegamajį.
Kai buvo nuvalytas paskutinis kraujo lašas,o pusryčiai ir arbata saugiai tūnojo mano skrandyje,nuslinkau į savo kambarį apsirengti. Juk tebebuvau su savąja pižama,kuri buvo išmarginta katytėmis.
Hmm. Ką apsirengt? Reikia kažko puošnesnio-juk nauja mokykla! Bet kartu ir kažko patogaus. Giliai įkvėpiau ir panirau į savo drabužių spintą. TIKRĄJA TO ŽODŽIO PRASME.
Išlindau su tamsiai žaliais džinsais,labai gražia liemėnele,bei languota palaidine iki kelių ir ilgokomis rankovėmis-jas atsilenkiu.
Nuėjau į kolidoriu. Ten manęs jau laukė Šarlotė.Trumputė suknutė,vos apdengianti šlaunis,aukštakulniai,kurie tikrai buvo kokių 10cm,tankiai išdažytos blakstienos,kvepalų gūsis ir kraujo raudonumo lūpos. Mano arbūziniai kvepalai ir kuklutis lūpų blizgis,prieš tai nublanko akimirksniu.
-Oho,-išpūčiau akis.
-Pavydi?-krestelėjo savo garbanas.
-Na,nelabai. Tik tas makiažo kiekis mane pribloškė.
-Hmp,-burbtelėjo.
-Na,skubam!-greitai užsidėjau “Rieker” inkariukus ir moviau pro duris.
-Palauk!-piktai suriko Šarlotė ir kaukšėdama kulniukais lėkė paskui mane.
-Nelakiok taip,-suniurzgė ji kai atsisėdome į mašiną.
-Skubu,-atkirtau.
-Skubi,skubi,-niršo Šarlotė ir užvedė mūsų “Audi”.Patogiai atsilošiau sėdynėje ir užsimerkiau.
***********************
Atleiskit,kad taip ilgai neparašiau-neturėjau laiko. Mane tiesiog užvindė kontroliniai,ruošiausi jiems iki išnaktų. Bet dabar tikrai daugiau rašysiu. Pasistengsiu Pakomentuokite! Man jūsų palaikymo ir kritikos reikia tobulėjant!
-NightGirl

-Edi! Edi! Nebėk taip greit!-riktelėjau.
-Greičiau,Beka! Noriu parodyti tau to dvaro vidų!
-Van Helsonų dvaro?-baimingai paklausiau.-Juk žinai “Kas Helsonų dvaran įžengs…
-Tą mirtis pasiglemš”.Taip tą puikiai žinau,nesu kvailas,kaip kai kurie asmenys,-valiūkiškai žybtelėjo Edis akimis.
Iš pasipiktinimo,net išsižiojau.Bet nespėjus man atsikirst Edis sušuko:
-Žiūrėk!
Prieš mus stuksojo milžiniškas namas gigantiškais langais ir iškypusiomis lauko durimis. Griebiau Edžiui už rankos ir ją stipriai sugniaužiau.
-Nebijok,-sušnabždėjo jis.-Eime į vidų.
Linktelėjau galvą. Juk buvau su broliu, kuris nieko nebijo.
Įžengėme į vidų. Kadaise buvęs puošnus ir elegantiškas dvaras dabar tapo lūženų savartynu. Aplinkui mėtesi baldų draiskanos, langų stiklai ir aksomo atplaišos.Tarp to viso šlamšto pastebėjau ir keistų pageltonavusių pagalių. Stengdamasi apeiti stiklus ir plytgalius priėjau prie vieno iš jų,ir lėtai lėtai ištraukiau.
-Aaaaaaaaaaaaaa!-suklykiau.
Į mane žvelgė aptrupėjusi kaukolė.
-Kas atsitiko?-persigandęs suriko Edis.
Atsakymo nebereikėjo,nes jis pamatė tą skeleto dalį.
-Turime pasakyti tėvams ir policijai!-išgasčio pilnu balsu pralemeno jis.
Ūmai,nespėjus mums nieko padaryt,svetainę užplūdo tamsa.Ji plėtesi ir galop užtvindė visą dvarą.
-Edi! Edi!-pašaukiau,bet man atsakė tik tyla.
-E…-pradėjau,bet pajutau kaip dešinįjį petį perkerta skausmas. Jaučiau kaip kraujas parmerkia mano marškinėlius.
-Edi! Kur tu?…-vangiai murmtelėjau,bet pajutau kaip aptemsta sąmonė ir aš parkritau ant šaltų,dulkėtų grindų.

Šalti lietaus lašai prausė mano veidą nuo ašarų. Nesitikėjau, kad tapsi toks. Nesitikėjau, kad žudysi žmones. Nesitikėjau, kad trokši nužudyti mane. Mane, tavo seserį…
Ryžtingai pažvelgiau į tamsą. Kitos išeities nėra. Sugniaužiau rankas ir pakilau nuo suolelio. Nužingsniavau tolyn nuo miesto.
Leidau nakčiai apgaubti mane savo šydu.